Ekoturizmas apibrėžiamas kaip atsakingas unikalios gamtos ir kultūros zonų kelionė ir tyrimas, su sąlyga, kad bus išsaugota natūrali biologinė įvairovė ir pagerinta socialinė-ekonominė vietos gyventojų gerovė.
Tobulėjant transporto ir informacinėms technologijoms, Žemėje yra mažiau vietų, prie kurių nepasiektų tikslingi keliautojai. Tuo pačiu metu vis daugiau žmonių galvoja apie galimybę tyrinėti pasaulį, jo tolimiausius kampelius, kuo labiau sumažinant jų poveikio lygį ir invazijos pasekmes. Ekoturizmas atsirado kaip savalaikis atsakas į augančią į aplinką orientuoto gyventojų segmento savimonę ir poreikius.
Ekoturizmo sąvoka reiškia gamtos apsaugos ir išsaugojimo interesų prioritetą, ypač atsižvelgiant į globalizaciją ir intensyvėjant turizmo verslui skirtingose šalyse, ir turi daugybę savybių.
- Mažiausias poveikis gamtinei aplinkai naudojant ekologinio turizmo standartus atitinkantį transportą - dviračius, nemotorines valtis, vengiant teršiančių degalų
- Pagarba priimančios šalies kultūrai ir gamtai, parama vietos aplinkosaugos organizacijoms
- Galimybės naudotis vietos bendruomenėmis ir privalomas jų dalyvavimas priimant sprendimus
- Švietimo aspektas ir ekologinės kultūros didėjimas tiek keliautojams, tiek vietos gyventojams
Turizmo plėtra ekologiškai jautriose gamtos teritorijose be tinkamo planavimo ir valdymo gali kelti grėsmę ekosistemų vientisumui ir vietos kultūrai. Lankytojų skaičiaus padidėjimas visada lemia pastebimą aplinkos blogėjimą. Nacionaliniai parkai, gamtos draustiniai ir kitos saugomos teritorijos yra idealios vietos ekoturizmui, tačiau įgyvendinant pačiai idėjai būdingus principus reikia subtilios pusiausvyros tarp pelno ir išsaugojimo, tarp organizatorių asmeninės ir visuomenės naudos.